Pakeliui į Graikiją
Nusileidus saloje, svarbiausia buvo pasirūpinti, su kuo važinėsime joje. Buvome iš anksto rezervavę kelis automobilius, beliko susitvarkyti dokumentus.
Be ekonominės klasės automobilių saloje galima išsinuomoti tokius keturačius ir motorolerius.
Živilė ir saloje rado tai, kas džiugina jos širdi, akis ir ausis...
Tik nusileidus oro uoste ir pakeliui į salos didmiestį Kos, vaizdai nebuvo labai daug žadantys. Tačiau tik atvykus prie uostamiesčio, jis mus patiko žydros Egėjo jūros spalva, šiluma virš 20 laipsnių, privačiomis jachtomis ir, žinoma, vietinių TAVERNŲ gausa.
Kadangi alkis darė savo, mes po kelių valandų kelionės užsukome į vieną iš daugelio "grill barų". Baro savininkas, pakvietė mus valgyti, o vėliau, kaip pasirodo, puikiai kalba ir rusiškai, todėl nusprendėme paragauti vietinio maisto čia.
Mūsų **** viešbutis, kuriame mes tik pernakvodavome ir užkąsdavome pusryčių
Pagal planą pradžioje aplankome miesto centrą ir daugelį lankytinų vietų. Vienas iš pirmųjų lankomų vietų buvo Hipokrato medis. Yra nustatyta, kad šiam medžiui yra virš 500 metų, jis yra nacionalinė vertybė. Medis didžiulis, jo kamieno skersmuo yra lygiai 12 metrų.
Vaizdai priešais viduramžių riterių pilį.
Žymioji riterių pilis, tiksliau, kas iš jos likę. Įspūdis tikrai geras.
Mažas salos miestelis - Mastichari. Jo centre puikuojasi statula Neptūnui.
O kaip gi be žuvies, saloje labai daug žvejybinių laivelių ir žvejų. Rytais žvejai atveždavo i Kos miesto centrą ką tik sugautą laimikį ir parduodavo vietiniams ir barams.
Žuvies įvairovė.
Pagauna žvejai ir marlinų, tačiau kaip supratome ne taip dažnai, kadangi ten ji laikoma delikatesu.
Pavalgę ir apžiūrėję Koso miestelio centrą, aplankę šalia jo dar tris miestelius, kurie įsikūrę beveik paplūdimiuose - pasukome į kalnus, norėjosi viską pažiūrėti iš aukščiau. Pakeliui į Pili ir Zia kaimelius.
Paskutinis pirmos dienos taškas yra Termos. Čia turistai važiuoja pasikaitinti vulkano šildomame iki 50-60 vandenėlyje. Tiesiog iš po žemės trykšta karštas vanduo, kuris teka tiesiai į jūrą. Vanduo karštas, kvapas ne koks, tačiau įspūdis geras. Pasinaudoję džiakuzi po atviru dangumi malonumais, viską pagardinom alumi ir vynu.
SEA FOOD - žodžiai maistui suteikiantis aukštesnę vertę ir, žinoma, kainą. Tai pirmoji kelionės vakarienė. Nors visi miegoję tik po 2, o kiti ir mažiau valandų vakarieniaujame pilni jėgų, adrenalino ir gerų emocijų.
Štai kaip ruošiamas SEA FOOD, laukia mūsų...
Keletas vaizdų iš naktinio miesto gyvenimo. Dieną vietinius, o ypač jaunimėlį pamatyti sunku, daugiausia žvejai ir dirbantys. O vakare mietas atgyja.
II DIENA
Pirmąją dieną apkeliavome vieną pusę salos, todėl, žinoma, antrąją dieną visi važiavome apžiūrėti ir kitos salos pusės, kuri pagal žemėlapį jau matėsi, kad bus graži ir kalvota.
Aplankėme Agios Stefanos, tai maža maža bažnytėlė pastatyta salytėje, apie 50 metrų nuo kranto.
Mūsų merginos papuošė vietines žydinčias gėles.
Šio gardėsio čia netrūko, šviežia ir labai skanu.
Paskutiniai pietūs kelionėje. Baro savininkas vaišino Lietuvius vietiniu samagonu ir gamino mums, žinoma, SEA FOOD'ą
O kur medžioklė paklausit? Žinoma, kaip be jos. Pagal planus visus turėjome kasdien medžioti po pora valandų, tačiau pirmą dieną truputį susivėlinę šiam reikalui paskyrėme sekančios dienos pusdienį. Vanduo + 17C, matomumas 20-30 metrų, sunku pasakyti tą tiksliai.
Finale pamedžiojome visi, tik ne visi žuvies tematėme. Tačiau buvo ir laimikių, tik, gaila, kad mano objektyvas to neužfiksavo. Beje pasišovus sau žuvies, vietiniame bare jums jį su malonu iškeps nebrangiai.
Kelionė namo, kur už borto tik plius keli laipsniai, vietomis sniegas ir ledas. Tačiau su viltimi, kad nebeilgai ir pas mus žiema. Kelionėje sutarėme viena, kad tai ne paskutinė kelionė su šiuo kolektyvu!
