Klubo kelionė po Kubos salą
Parašyta Cirkulas 2014/02/10/ 01:21:36
Kelionė po išsvajotąją Kubą


Na, sunku rasti žodžių, nuo kurių galima būtų pradėti pasakoti apie šią kelionę, nes tai kelionė, apie kurią galima laisvai pastatyti kelių TV laidų ciklą. Dažnai per teliką vaidenasi laida apie keliones po pasaulį su Starkumi ir Radzevičiumi su vos riedančiu mersedesu po nepramintus tautiečių kelius. Tai ši šešių klubiečių kelionė į Kubą tikriausiai buvo kažkas panašaus.

Gal pradėsiu nuo to, kad Kuboje esu pabuvojęs 2005 metais. Tikriausiai grįžęs po šios kelionės parvežiau kažkokį neaiškų Kubos kelionės užkratą, aš jau nekalbu, kad pasižadėjau žmonai, kad ji taip pat nuvyks ten, bet net man pačiam žiauriai norėjosi sugrįžti. Tuo metu apie povandeninę žūklę aš dar nelabai ir žinojau, todėl pradėjus šį hobi kirbėjo ši mintis: „O Kuboje tikriausiai medžioklės rojus, Atlanto vandenynas, Karibų jūra, lobsteriai, gruperiai, ech...“

Tikriausiai šiuo virusu užkrėčiau dar kelis klubiečius, kadangi pradėjus prieš du metus garsiai kalbėti klube apie planuojamą kelionę į Kubą atsirado bendraminčių. Kol vyko paruošiamieji darbai, kadangi mes su žmona nemėgstame kelionių agentūrų pasiūlymų, kaip visada, nusprendėme Kuba pamatyti tokią, kokią norime mes, o ne turizmo agentūros, gal kartais ne tokią gražią, ne tokią švarią, bet tikrą Kubą. Prie mūsų su žmona prisijungė Aleksas su Loreta ir Vytautas su Živile. Taigi aš, mano žmona Kristina ir kiti pradėjom derinti kelionę kartu.

Kelionės planavimas


Kelionės į Kubą tikslas:
Pažinti šalį iš skurdžiosios ir iš prabangiosios pusių;
Žinoma, povandeninė žūklė Kuboje.

Beliko viską suplanuoti, ką ten veiksime 14 naktų. Šaliai pažinti nusistatėme prioritetus ką mums reikia aplankyti: Havana, Vinales, Cayo Largo, Trinidadas, Cayo Coco ir Varadero. Liko sunkiausias dalykas – informacija apie povandeninę žūklę Kuboje, klausimai, kurių mums kilo: legalu tai ar ne? Kaip su įrangos nuoma? Kaip su šautuvų gabenimu? Kur medžioti? Ką medžioti? Jei rasti informacijos apie šalies pažinimą tikrai nebuvo sudėtinga, nes anglų kalba medžiagos yra labai daug, kur verta važiuoti, kur nelabai, ką verta aplankyti, o ko visiškai ne, tai informacijos apie medžiokles ten – labai nedaug, gal net greičiau nulis informacijos. Todėl nusprendėme paprastai – susikrauname įranga į lagaminus ir skrendame, juk keliausime po salą, palei Kubos pakrantes, tikrai rasime kur ir ką medžioti.

Pirmiausia bilietai, tai bene svarbiausia kelionės dalis, nes Kuba nuo Vilniaus yra už beveik 9000 kilometrų. Įsigijome avia bilietus Vilnius-Frankfurtas iš vienos avia linijų kompanijos, o iš Frankfurto į Havaną iš kitos kompanijos. Na, kaip ir viskas, dabar kad ir kas benutiktų mes jau būsime Kuboje.



Kur gyvensime? Tiksliau tariant ne gyvensime reiktų paminėti, o tik permiegosime, nes gyvensime mes jau žinome kur - Kuboje. Kaip minėjau pradžioje, kadangi norėjome pamatyti Kubą iš prabangiosios ir skurdžiosios pusių – neabejotinai, norint pajausti prabangą, tereikia nusipirkti aukščiausios klasės viešbutį ir tą tikrai pajausi. Sudėtingiau buvo įgyvendinti kitą tikslą, kaip pajausti skurdžiąją Kubos pusę. Ar užteks mums pravažiuoti su nuomotu automobiliu per kokią provinciją? Pasivaikščioti po senąją Havaną? Ne, nusprendėme, kad tikrai to nepakaks mums, todėl leidomės į avantiūrą – apsigyventi pas vietinius. Todėl per 14 naktų mes nusprendėme apsigyventi trijuose viešbučiuose ir trijose „casose“ (casa particulare, tai vietinių, kurie už keleta dolerių įsileidžia pas save į namus ir leidžia pernakvoti, bizniukas, kaip vėliau paaiškėjo ir ne tik to...) Taigi, viešbučiai du 4 žvaigždučių ir vienas 5-ių, 3 casos – be jokių žvaigždžių.

Kelionė po salą? Kadangi nusprendėme keliauti, tai, žinoma, be automobilio neišsiversime – išsinuomavome du ekonominės klasės automobiliukus. Pagal mūsų planą turime apkeliauti daugiau nei 2000 km po salą. Bet automobilio mums nepakako, kadangi buvome užsibrėžę pamatyti į gražiausių pasaulyje trejetuką patenkantį vieną Kubos paplūdimį Cayo Largo, tai mums reikėjo lėktuvo arba jachtos. Todėl įsigijome ir lėktuvo bilietus.

Viskas. Kelionė suplanuota, liko keli mėnesiai laukimo ir dienų skaičiavimo, pradžioje rečiau, o paskutines dvi savaites vos ne kasdien susirašydavome per skype: „Chebra, jaučiate, kad mums liko tik kelios dienos?!“ Taip laikas tirpo ir liko tik užsisakyti iš vakaro taksi į oro uostą.

Kelionė į Kubą


Adrenalino daug, paskutinės nakties namuose kelios valandos, kurias turėjau pamiegoti prabėgo apmąstymuose, ar viską pasiėmiau, ar nieko nepamiršau? Viskas 04:00 ryte mes jau Vilniaus oro uoste. Žinau tik viena, kelionė laukia tikrai nelengva iki Kubos, jei skaičiuoti valandomis, tai 2 valandos iki Frankfurto, ten 6 valandos laukimo kito skrydžio, o įlipus į lėktuvą, kuris pakils į Havaną, iš jo išlipsime tik po 12 valandų tiesioginio skrydžio. Suma sumarum daugiau kaip 24 valandos vien tik kelionės.



Bet tokia tos Kubos kaina, įsijungiau atostogų režimą ir leidausi su draugais į kelionę. Kuboje laikas skaičiuojamas -7 valandos nei Lietuvoje. Lėktuvas nusileido Havanoje 21 valandą vakare, ten tamsu jau nuo 18 valandos. Buvo truputį neramu dėl nakvynės, kadangi pirminis mūsų kelionės etapas prasidėjo Havanoje, o ten mes užsisakę buvome casa pas vietinius. Žinant jų charakterio savybę „manjana“, truputėlį pergyvenome dėl nakvynės. O miegoti po tokios kelionės norėjome tikrai visi. Bet po 30 minučių kelionės taksi, už kurį paklojome 6-iese 25 eurus, mes „namuose“.

3 nakvynės Havanoje




Įsikūrimas pas vietinius, pirmoje casoje pas Lidiją, kuri kaip vėliau pasirodė yra puiki šeimininkė ir šiaip labai maloni moteris buvo greitas. Pasidalinus kambarius, beje mums savo kambarį užleido Lidijos mažylis sūnus, kuris dėl mūsų persikėlė miegoti ant sofkutės, visi buvo truputį pavargę, todėl nusprendėme išsimiegoti, nes nuo rytojaus prasideda „Kuba“. O mano „didelės akys“ neleido man užmigti, prisiminiau, kad reikia susirinkti šautuvą povandeninei žūklei. Buvau pasiėmęs pneumatą 90 cm, kurį išardžiau iki paskutinio varžtelio. Pradėjus rinkti šautuvą prisistatė šeimininkės vyras, kuris kalbėti moka 2 žodžius angliškai, 1 rusiškai ir 100-tus ispaniškai. Pradžioje bendravimas buvo komplikuotas, nes jam buvo labai įdomu, kas čia per daiktas, kurį aš bandau surinkti iš detalių. Bet vėliau pradėjom kalbėti „paukščių“ kalba ir mums puikiai sekėsi bendrauti. Viskas baigėsi tuom, kad surinkęs šautuvą, atsinešiau kompą ir pradėjau rodyti savo filmukus apie povandeninę žūklę Lietuvoje. Žodžiu, jam labai patiko mūsų hobis, todėl nusprendėme jam padovanoti vieną specialiai Kubos kelionei kurtą klubo maikutę ir „paskyrėm“ Chuaną būti klubo Neriam atstovu Kuboje :) ...



Kitą rytą šeimininkė mus pasitiko su labai skaniai paruoštais pusryčiais, kuriuos užsisakėme savo nuožiūra iš vakaro. Vėliau prasidėjo mūsų kelionė po Havanos senamiestį. Vargu, ar galėsiu smulkiai aprašyti tai, ką mes matėme per tas dvi dienas Havanoje. Manau, Jūs patys pamatysite nuotraukose.





























Havanoje turėjome kelis tikslus – aplankyti žymias vietas, cigarai ir romas. Kur eiti ir žiūrėti užduotis nebuvo sunki, nes tik išlindus iš namų vos ne kas antras Havanos gyventojas nori mums padėti, aišku, ne už dyka. Vėliau sutikome mūsų Havanos draugą Raulį, kuris ir buvo mūsų vietinis gidas. Jis mums aprodė visas lankytinas vietas, daug pasakojo apie jų tikrąjį gyvenimą, kurio nerodo per TV, pasakojo apie gyventojų vyraujančias nuotaikas ir, žinoma, vedžiojo mus ten, kur mums norėjosi eiti.

Vakare smagiai leidome laiką restorane su musų visų draugu Rauliu. Smaguriavome kokteiliais ir jūros gėrybėmis








Per dvi dienas visi Havanos tikslai pasiekti, cigarų pilnos kišenės, romo pilni maišai, fotikas pilnas fotkių! Po trijų nakvynių Havanoje sėdome į mūsų automobilius, pajungėmė navigaciją ir leidomės į kelionę. Beje navigacija Kuboje yra prie draustinų įvežamų daiktų vienoje eilėje su narkotikais, ginklais ir pornografija. Neklauskit kodėl, nes mes mėginome aiškintis, tačiau nepavyko to sužinoti. Todėl navigacija gulėjo visą laiką „bardačioke“. Kalbant apie navigaciją, tai galiu dabar pasakyti iš patirties, keliauti po Kubą be jos, tai tolygu sėsti į mašiną su užrištomis akimis.

Keliaujame į Vinales


Kad, jūs matytumėte kokios transporto priemonės ten važinėja, žmonės važiuoja ir vežioja kitus su viskuo, kas turi ratus ir variklį, kartais variklį pakeičia kojos. Transportas Kuboje galėtų būti atskira pasakojimo dalis, todėl nors trumpai noriu parodyti, ką mūsų akys ten matė kelyje.









Kelionė į Vinales, kuri Kuboje garsėja kaip tabako auginimo regionas, kuriame auginamas geriausias pasaulyje tabakas, žinoma, iš kurio gaminami geriausi pasaulyje cigarai. Be tabako mes norėjome ten pamatyti ir daugiau objektų, tai priešistorinis piešinys ant didžiulio kalno, indėnų urvas, orchidėjų parkas, miestelis Las Terasas, žymusis Kubos krioklys Salto del Soroa ir, žinoma, pagaliau įbristi į Atlanto vandenyno vandenį ir „pakišti akis po vandeniu“. Kelio iki ten virš 200 kilometrų.




Vinales miestelyje apsistojome mes vėl pas vietinius casoje. Jei Havanos dydį sulyginti galima būtų su visa Lietuva pagal gyventojų skaičių beveik 2.5 miliono gyventojų, tai Vinales miestelis, dydžiu primintų turbut Nemenčinę. Žodžiu, kaimas nutolęs 50 km nuo laukinių Atlando vandenyno paplūdimių.

Vinales miestelyje turime laiko tik dvi dienas, todėl viską turime pamatyti. Ačiū turbūt Alekso navigacijai sakysiu dar ilgai, nes jos dėka mes viską visur matėme ir visur spėjome (beveik visur, apie tai vėliau papasakosiu, bet tai jau nebe navigacijos problema).

Priešistorinis piešinys ant didžiulio kalno

kalnai from x-hunter on Vimeo.




Žymusis Kubos krioklys Salto del Soroa, tai vienas gal įsimintinesnių objektų, kuriuos matėme Vinales regione. Tai 25 metrų aukščio krioklys, kurio aukštį galima pajausti nuo krioklio viršaus ir apačios. Aukštis, mums lietuvaičiams, tikrai nemenkas, nes lietuvaičių akys tokį reiškinį mato tikrai retokai.

Temperatūra Kuboje svyruodavo tarp 20 naktimis ir 30 dienos metu. Vandens temperatūra iki 27 laipsnių. Tą dieną buvo turbūt virš 30 laipsnių todėl atsigaivinti po vėsiu kriokliu buvo kažkas nerealaus.



Restoranas Mogote Mirodor ne ką mažiau „atveria žandikaulį“, nes prastas restoranas, koks ten restoranas, Lietuvos mastu, tai būtų kaimo užeigėlė, bet vaizdelis koks atsiveria iš ten...





Aplankius viską, ką norėjome, liko smagiausias nuotykis – važiuojame link paplūdimio, kuriame pirmą kartą nusimaudysime ir pamedžiosime! Mūsų laukia kaip Vinales casos šeimininkė sakė „turistų mažai matęs“ paplūdimys Cayo Jutias. Cayo ispaniškai reiškia sala, todėl vėliau šį pavadinimą rašysiu dažniau. Į šią salą yra nutiestas siauras keliolikos kilometrų kelias per Atlanto vandenyną, su užpelkėjusiomis įlankomis. Pakrantės apaugusios mažomis palmėmis, kurios apkibusios kokosais.




Po sunkaus išbandymo (bent jau kaip mes manėme pradžioje kelionės) mūsų automobiliams, kadangi kelias vietomis sunkiai pravažiuojamas, mes pasiekėme tikslą ir per priekinį automobilio langą matome vaizdą, kurį matydavome tik internete paveiksliukuose: žydras vanduo, palmės ir gelsvas smėliukas.





Turbūt akimirksniu visi medžiojantys atsidūrėme vandenyje, šautuvas, kaukė, laikrodis, vamzdelis, plaukmenys ir šautuvas, viskas yra! Pirmyn į pirmąją medžioklę Kuboje!




Matomumas 8-10 metrų, daug daug rifo ir veiksmo jame, taip atrodo po vandeniu. Įdomiausia Jums turbūt na kaip, kaip medžioklė, ką sumedžiojome? Žinoma, nes mums patiems tokie klausimai sukosi galvose pradžioje, vėliau supratome, kad jaudintis tikrai nėra dėl ko, nes tiek, kiek galime suvalgyti žuvies, visada čia bus.




Netruko praeiti kelios valandos po vandeniu ir grįžome visi į krantą, Aleksą tą dieną neptūnas apdovanojo kelių kilogramų trofėjumi, o Vytautas rankoje laikė didžiulį moliuską.




Visi nerealios nuotaikos, nes medžioklės alkis numalšintas, ant kranto guli žuvis, nerealiai leidome laiką, kuris Kuboje žiauriai greitai bėga. Prieš sutemstant nusprendėme pavakarieniauti, užsikūrėme laužą ir pradėjome ruošti Alekso laimikį. Kas tai per žuvis, valgoma ar ne, skani ar ne? Niekas nežinom, niekam ir neįdomu, kaip žuvis gali būti nevalgoma?! Su tokia nuotaika žuvies file sudoma Atlanto vandenyno vandenyje ir kaitinamos žarijos.






Vėliau atėjo laikas desertui ir pasigaminome žarijose keptą moliuską ir pasivaišinome tikru kokoso riešutu, kurį patys nupurtėme nuo palmės.



Grįžus namo į Vinales, šeimininkė mus pasitiko su nerealia vakariene, kurios metu ant stalo garavo didžiulis puodas vietinių upių didžiųjų krevečių, lobsteris ir šalti vietiniai kokteiliai. Vakare visa casos terasa buvo paskendusi cigarų dūmuose, kuriuos už kelis dolerius nusipirkome iš vietinio, staliukas nukrautas kokteiliais ir pigiu, bet tikrai geru vietiniu romu.





Bemiegė naktis ir kelionė i Cayo Largo


Aišku viena, miego turėsim pora valandų ir vėl į kelionę, kadangi mums oro uoste reikia būti 4 valandą ryte, o kelio iki ten kaip minimum dvi. Jei nesureikšminant to, kad pora kartų ieškodami oro uosto atsirėmėme į tvorą, kurią saugojo Kubos ginkluota kariuomenė, tai mes nuvykome pačiu laiku į oro uostą, kuriame laukė visų mūsų siurprizas, apie kurį dar nieko nežinojome.




Pamačius lėktuvą, su kuriuo mes skrisime pasidarė ir juokinga, ir truputį neramu, nes tokio lėktuvo iš arti man pačiam dar neteko matyti, o tuo labiau sėdėti jame, kai jis skrenda. Pakilimo take mūsų laukė AN-23.

Skrydžio metu

lektuvas from x-hunter on Vimeo.



Pati sala nedidukė, tačiau jos paplūdimiai patenka į TOP-5 gražiausių pasaulio paplūdimių. Sala maždaug 30 kilometrų ilgio, lankytino nieko, apart minėtų mano paplūdimių. Krantus šios salos skalauja viena iš gražiausių Karibų jūra.

Vaizdai iš ten










Medžioklė ten turėjo būti viena iš įspūdingiauių, tačiau Neptūnas neleido mums pasigrožėti tą dieną Karibų jūros vaizdais po vandeniu. Tą dieną buvo didžiulės bangos ir matomumas buvo neįmanomas medžioklei.

Saloje praleidome dvi dienas, kadangi gulėti paplūdimyje ne mūsų kelionės tikslas, todėl antros dienos vakare mūsų visų laukė kelionė atgal į pačią Kubą. Ir antros dienos vakare, mes jau leidomės netoli Havanos, ten, kur buvome palikę savo automobilius.

Siunkioji kelionės naktis


Apie ją būtina papasakoti jums, nes tai tobulas tikros kelionės nuotykis. Žodžiu, nusileidome oro uoste mes apie 20 valandą, Kuboje tokiu metu jau yra visiškai tamsu. Nusileidome, susirinkome savo lagaminus ir susikrovę juos į mūsų automobiliukus išsiruošėme į tolimiausią kelionės etapą, maždaug 400 km. Vietos keliais tai maždaug turėjo būti penkios valandos kelio. Žodžiu, mes keliausime į Trinidadą, kuriame mūsų jau laukia vietiniai, pas kuriuos susitarėmė pernakvoti.

Grįžus iš Kubos manęs visi draugai, pažįstami klausinėjo, na kaip Kuba, kaip kelionė? Aš visiems atsakydavau, super, daug pamatėme, daug keliavome, kiekvieną dieną susidurdavome su rūpesčiais, problemomis ir panašiai, tačiau tai nebuvo rūpesčiai, kurių neįmanoma būtų išspręsti. Daugeliui toks pasakymas sudarydavo truputį neigiamą įpūdį, nes mes daugelis pripratę, kad kelionėse neturi būti rūpesčių, turi būti viskas kaip pasakose. Nežinau, kaip kitiems kartu vykusiems kompanjonams, bet man tokios atostogos be panašių dalykų būtų netikros.

Kodėl apie tai dabar kalbu? Nes iššsiruošę į Trinidadą su automobiliais, mes to miesto taip ir nepasiekėme, nes buvo tikrai nelengva naktis mašinose. Keliai Kuboje siaubingi, Kaunui iki Kubos oj dar kaip toli, magistraliniuose keliuose duobės tokios, kad nesunkiai galima „palikti“ visus automobilių ratus. Ženklų apie duobėtą kelią nėra, duobė, iš kurios greičiausiai nebeišvažiuotum sveikas, geriausiu atveju būdavo paženklinta medžio šaka. Įsivaizduokit, kaip „smagu“ važiuoti naktį tokiais keliais.

Žodžiu, labai nesiplečiant apie tai, nes dar turiu labai daug ką papasakoti ir parodyti – mano asmeninis rekordas 4 sulankstyti ratlankiai per vieną naktį. Šios kelionės į Trinidadą metu mums prireikė naktimis važinėti po kaimus ir žadinti gyventojus, kad mums sutaisytų ratus, bet tai nieko palyginus su tai, kad apie pirmą valandą nakties mums prireikė kviestis pagalbos automobilį, kadangi vienas iš mūsų nuomojamų automobiliukų nustojo važiuoti.




Čia problemos tikrai dar nesibaigė, kadangi Aleksas „pasigavo kažkokią Kubos dovanėlę“. Nepavydžiu sau, nes tikrai nelengva naktis laukia mašinoje su priešakyje dar laukiančiais 300 kilometrų, tačiau Aleksui ši naktis turbūt buvo pragariška, kadangi kažką rimtą pasigavo, nes stodavome kas 15 minučių su gamtiniais reikalais, vėliau pradėjo kilti temperatūra, o kelionės galo dar nematyti.

Maždaug apie trečią valandą nakties mes nusprendėme nebevykti dėl laiko sumetimų į Trinidadą, nes mes ten pagal mūsų planą turėjome tik pernakvoti, o važiuoti tiesiai į kitą Kubos nerealią salą Cayo Coco.

Antra Kubos sala Cayo Coco


Čia mūsų laukė dvi ištisos dienos nuotykių, flamingai, medžioklės ir, žinoma, viešbučių „all inclusive“ siaubimas ilgais Kubos vakarais. Kadangi lankytinų objektų čia praktiškai nėra, tai visą laiką skyrėme gamtai ir kelionei po pačią salą, kurios ilgis apie 50 kilometrų.



Pirmiausiai mūsų laukė 27 kilometrus dirbtinio kelio per Atlanto vandenyną iki salos. Kelias tik prasilenkti dviems automobiliams, o pro langus tokie vaizdeliai:




Maždaug 10 ryte mes pagaliau pasiekėme Cayo Coco salą ir savo viešbutį. Registratūros darbuotojams mes visi turbūt atrodėme kaip zombiai, nes panašiai ir jautėmės. Viskas baigėsi gerai, vėsus dušas, šaltas kokteilis ir pusryčiai pastatė visus ant kojų, tik vat su Aleksu bėda, jam darėsi tik blogiau, bet bent jau ne automobilyje, galės sveikti švarioje lovoje.

Po pusryčių ir valandos miegučio visa kompanija, tik be Alekso susėdome į automobilius ir leidomės į kelionę po salą. Tikslas flamingai ir medžioklė. Į degalinę ir lekiam į visiškai kitą salos pusę, „na ura“ kaip sakoma, nes info apie tai nulis, o flamingus žinojome, kad sutiksime pakeliui.

Nerealūs paukščiai tie flamingai ir apskritai Kubos paukščiai labai gražūs, o jų įvairovė atrodo begalinė, Živilės foto:







Atvažiavus į salos pabaigą privažiavome tiesiogine to žodžio prasme kelio pabaigą, todėl supratome, kad toliau niekur, reikės ieškotis vietos medžioklei čia. Ir visai netoliese išvydome ženklą „Diving & Fishing“, visi nuotaikoje vos ne bėgte į paplūdimį, žiūrėti kas mūsų visų laukia po vandeniu. O radome nelabai tai, ko norėjome, nes mes iki šiol buvome įpratę, kad pliaže nieko nėra, galima susikurti laužą, išsikepti žuvį, bet čia supratome to negalėsime padaryti, nes žmonių yra, kadangi visai netoliese stovi kavinukė.

Nusprendėme „sukti į šalį“ nuo šios vietos. Sėdome į mašiną ir važiuojame atgal, iš kur atvykome, pakeliui ieškodami kur nusukti į kokį miškelio takelį. Nebuvo lengva, bet vietą radome tobulą, vėl mūsų automobilis 10 metrų nuo Atlanto vandenyno, žydros bangos ritasi pakrantėmis, o mes renkamės įrangą medžioklei.




Dešimt žingsnių per uolas ir mes vandenyje, bangos nerealios, bet noras medžioti dar didesnis, todėl nesvarbu, koks bus matomumas, kiek reikės plaukti – mes medžiosime. Aleksas, gaila, neprisijungė, bet aš, Živilė ir Vytautas jau tolstame nuo kranto, kol galų gale krantas sunkiai matyti, nes bangos kilojo mus kokius 2-3 metrus.

Coco from x-hunter on Vimeo.



Pirmas nėrimas, vanduo vėsus, matomumas du, maksimum trys metrai, dugnas tuščias su karts nuo karto pasitaikančiais mažais rifukais ir tankia augmenija ant dugno. Gylis 4-5 metrai, bet nedžiugina vaizdai, nes tikrai visiškai skirtingai, nei mes matėme Vinales regione. Po poros valandų plaukiojimo grįžtame į kranta, žuvies matėsi, bet tikrai ne ta, kurią verta šauti, didžiausias mano laimikis – jūros žvaigždė žmonai...



Grįžus vakare namo Aleksui nepagerėjo nei trupučio, 80 baksų gydytojo konsultacija ir antibiotikai Aleksą sugrąžino iš pragaro į atostogas. Todėl pilnas ekipažas, geros nuotaikos ir pailsėjęs traukia į paskutinę kelionės dalį – Varadero. Ten mūsų laukia 5 žvaigždučių viešbutis ir „lietuviškos atostogos“, baras, pusryčiai, paplūdimys, restoranas, baras ir t.t.

Kelionė į krokodilų fermą ir į indėnų rezervatą


Praleidau pasakojimą apie žymųjį Kubos turistų miestelį Varadero, tačiau specialiai, nes apie jį pasakoti mažai ką ir turiu, tai iš esmės labiausiai lankomas turistų kampelis Kuboje. Nieko tikro, viskas dirbtina turistams. Mes ten gyvenome penkias naktis, vėliau visi kalbėjome, kad turbūt vertėjo trumpinti laiką Varadero ir geriau dar kur nors pakeliauti, tačiau taip jau buvome suplanavę.

Ką galima pasakoti ir kas buvo įdomu Varadero tai kelionė i Zapatos regioninį parką, į krokodilų fermą, pas indėnus ir, žinoma, medžioklė Varadero pakrantėse.

Prieš atiduodant automobilius liko nukeliauti apie 100 kilometrų į Zapatos regioninį parką pas indėnus ir krokodilus. Tikslas viską apžiūrėti ir būtinai paragauti krokodilienos. Pasakoti sunku, nes geriau pamatyti patiems, tai žvilgterkite į kelionės po Zapatos parką kelionės vaizdus.

Krokodilų ferma









Indėnų rezervatas

plaukiame pas indenus from x-hunter on Vimeo.










Pakelės vaizdai iš provincijos






Medžioklė Varadero pakrantėse


Bene paskutinė pramoga besiilsint Varadero miestelyje medžioklė. Visos kelionės po Kubą metu supratome, kad medžioti Kuboje nuo pakrantės yra labai sunku, sunku todėl, kad reikia plaukti labai toli: vieną, du kilometrus nuo kranto, kad pasiektum bent jau 8-10 metrų gylį. Veiksmas prasideda nuo 8 minimum metrų. Sekliau veikti beveik nėra ką, nes dažniausiai vyrauja smėliukas ir visiška dykuma. Idealu būtų gauti katerį ar kokį katamaraną, kad nuplaukti tokį atstumą, tai labai palengvintų ir pagerintų medžioklę. Tačiau vandens transportas Kuboje yra visas valstybės, nuoma transporto labai brangi, siekia iki 500 baksų penkioms valandoms, alternatyvų tam beveik nėra.

Mūsų viešbučio paplūdimyje pristatyta nemažai vandens dviračių ir katamaranų, tačiau kaip tyčia pirmas dvi poilsio dienas ten pakabinta juoda vėliava ir imti jų negalima. Tačiau sužinojome iš vietinių gerą naujieną, kad rytoj galėsit pamedžioti, nes žadamas geras oras ir nebus bangų. Tačiau kartu paminėjo, kad medžioklei netiks katamaranas ar vandens dviratis, kadangi maksimalus plaukti atstumas leidžiamas su jais nuo kranto tik 300 metrų. Niekas mums neduos jų medžioklei. Paklausus ar nuplukdintų mus, pasakė, tikrai ne, nes jei pamatys, kad mes plaukiame su šautuvais, tai jam gali baigtis didele bauda, nes neva čia medžioti nelabai galima. Tačiau kartu paminėjo, kad jūs galit drąsiai medžioti, nes turistams nieko nesakys, jei ir pamatys.

Žodžiu, kitą dieną viskas kaip pasakojo, oras nerealus ir labai tinkamas medžioklei jūroje. Mes pagaliau pamedžiosime, nes kaip bebūtų gaila, mūsų kelionė eina į pabaigą. Kadangi niekas mūsų nenorėjo nuplukdinti, neliko nieko kito kaip plaukti patiems, nes kito būdo pamedžioti nėra.

Viskas tas pats, nieko naujo, mes pasiekėme 10 metrų gylį, tačiau, kad jį pasiekti prireikė plaukti kokius 2 kilometrus, o tai nėra labai malonu. Pasiekus 10 metrų prasidėjo medžioklė, skaidrumas kokie 7-8 metrai, žuvies yra, beliko pašauti kažką įdomaus.

Vaizdai iš medžioklės:





Mano pirma žuvis Varadero pakrantėje – tai nedidukė raja, nežinau, ar ją bus galima valgyti, tačiau mes daug ko nežinojome Kuboje, bet viskas baigdavosi gerai, todėl ilgai nemąstydamas pašoviau ją. Kitas laimikis sukėlė daugiausiai emocijų, beje ne tik man, bet ir kartu nardžiusiems šalia manęs. Nežinau, kaip ši žuvis vadinasi, bet pagal viską sprendžiant, tai koralinė žuvis, kuri minta koralais.




Kilo emocijos ne todėl, kad ji minta koralais ar graži žuvis, o todėl, kad iš pažiūros ir iš menkų mūsų žinių ši daili žuvytė mane ir Vytautą gerokai apkandžiojo. Pašovus ją, paprašiau Vytauto, kad padėtų ją man nukabinti, kai tuo metu pasipylė iš Vytauto pirštų kraujas. Pasirodo iš instinkto gintis žuvis sukandžiojo Vytauto ranką, pamatęs kraują vandenyje puoliau Vytautui į pagalbą, kai žuvis čiupo man už rankos. Šiaip ne taip mes tą žuvį „nuraminome“, truputį nukentėję, tačiau tęsėme medžioklę, nes adrenalinas darė savo.



Po maždaug 4 valandų medžioklės visi be jėgų parsiradome į krantą, jėgų nulis, tačiau emocijų labai daug, kadangi laukė labai skanūs priešvakariai visiems. Man pavyko sumedžioti kelionės vieną iš tikslų – lobsterį.




Išlipusę į krantą pasidžiaugėme medžioklės įspūdžiais ir, aišku, turistų dėmesys, nes visi praeidami klausinėjo apie mano lobsterį, kai kurie net pozavo asmeninėms foto su mano laimikiu. Žodžiu, beliko tik skaniai viską iškepti.




Žuvies dantukai




Paskutinę atostogų dieną, pasidarėme visiems pramogą ir pasiėmėme katamaraną su instruktoriumi, kad nuplukdintų mus pasnorkelinti ir pasižiūrėti žuvyčių, kadangi Alekso ir mano žmona po vandeniu per visą kelionę taip ir nematė tų vaizdų, kuriuos matėme mes, medžiotojai.



maitiname zuvi from x-hunter on Vimeo.



Lygiai po 14 naktų, mūsų kelionė baigėsi. Kaip ir visų kelionų pabaigose, mes visi sėdėjome ir laukėme autobuso į oro uostą. Sėdėjome ir aptarinėjome visą kelionę, kurios metu tikrai pamatėme labai daug. Iš esmės mes pamatėme beveik viską, ką buvome suplanavę pamatyti, visi kelionę įvertinome 10 balų ir vargu ar keistume ką nors, jei reiktų dar kartą vykti į šią nuostabią salą. Visi draugiškai sutarėmė, kad kelionė į Kubą pavyko, daugiau čia negrįšime, nes pasaulyje yra dar labai daug panašių vietų, kurios laukia mūsų ir mes jas aplankysime tikrai!



Keletas komentarų iš kitų kelionės draugų:

Tai buvo ilgai planuota, laukta ir išsvajota kelionė. Kelionėje patirti nuotykiai ir įspūdžiai pralenkė lūkesčius. Nei kitų pasakojimai, nei matyti filmai negali atspindėti to, ką patiri būdamas tenai. Bene pagrindinis faktorius lėmęs kelionės sėkmę ir patirtų įspūdžių kokybę - tai nuostabi ir nepakartojama daugų kompanija!!! Ačiū Dainiui, Kristinai, Aleksandrui ir Loretai už puikią draugiją, su šiais žmonėmis - nors į pasaulio kraštą (nors turbūt mes ir buvome pasaulio krašte). Tai buvo mūsų pačios geriausios ATOSTOGOS!!! Živilė ir Vytautas.

Unikali pilna kontrastu šalis, kuri po apsilankymo sukelia nostalgiją ir norą vėl į ją sugrįžti. Šalis atskirta Atlanto vandenyno ir Karibų jūros, atskirta nuo pasaulio savo politine santvarka ir tarsi užmigusi letargo miegu penkiasdešimčiai metu, nuostabios gamtos ir puikiu, linksmu žmonių. Didžiausią įspūdį paliko bendravimas su kubiečiais ir keliavimas po šalį su nuostabia kompanija. Būtent tik keliaujant galima pamatyti nors dalelę tos tikros Kubos. Pasitarnavo ir patirtis ilgalaikio važinėjimo Kauno gatvėmis, todėl turbūt pavyko nesugadint ne vieno rato.

Visiems gerų įspūdžių bekeliaujant!

Klubas "NERIAM"