TITULINIS FORUMAS MŽ TAISYKLĖS RAAD TELEFONAI STRAIPSNIAI FOTO GALERIJA VIDEO GALERIJA PADĖKOS TRANSLATE
2024/10/06/ 04:10:06   
Navigacija
Klubo rekvizitai
Siuntimai
Web nuorodos
Duk
Paieška
Kontaktai
Žiniasklaidai
Reklama
Tinklapio administratoriai
Forumo temos
Naujausios temos
Pamastymai apie bestumo...
Nuo ko pradėti
Kur medzioti galima?
Matomumas ežeruose
Medžioklė Norvegijoje


Karščiausios temos
Kas čia brakonieriai?[2535]
Medžioklė Norvegijoje[2352]
Hidrokostiumai (ben...[2324]
Projektas įžuvink e...[1625]
Grįžau iš medžioklė...[1337]

Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 1
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 1,676
Neaktyvūs nariai: 70
Naujausias narys: Beaver
Paskutiniai straipsniai
Kaip saugiai ir efek...
Šamas žiemą ir vasarą
Karpių medžioklė
"TAI YRA" vandens sk...
Palaukiminė meždioklė
Populiariausi straipsniai
Stacionari rūkykla
Povandeninė žūklė – ...
Gaminam rūkyklą
Povandeninė medžiokl...
Retos ir nykstančios...
Klubo rėmėjai
Profilis facebook'e
Reklama
Paskutiniai Komentarai
GintarasGVE
Gal kas radote galimybių užsiimti povandenine medžiokle vakarų lietuvos dalyje?
Žiūrėti

GintarasGVE
12. Povandeninė žvejyba leidžiama Baltijos jūros priekrantėje, išskyrus rekreacines zonas.

Kas gali paaiškinti, kur prasideda ir kur baigiasi rekreacinė zona pajūryje?
Žiūrėti

legris
Gaila,kad tik dabar paskaiciau Sokiai pokiai
Žiūrėti

gasas
fantastika!
Žiūrėti

mb
Geras atidarymas! Sveikinimai Ploja
Žiūrėti

Richi
Gera !!!
Žiūrėti

Naujausi filmai
Spearfishing... [29/10-17]
Šamų medžiok... [19/02-15]
Šamų medžiok... [12/02-15]
Nardymas po ... [12/02-15]
Halibutų med... [12/02-15]
Spearfishing... [01/09-14]
Freedving Ai... [04/08-14]
Elektrėnų ma... [14/10-13]
TV laida "Ap... [01/07-13]
Baltuju Laka... [11/08-12]
Medžioti draudžiama
Vėgeles
gruodžio 15-sausio 15 d.,
lydekas
vasario 1-balandžio 20 d.,
sterkus
kovo 1-gegužės 20 d.,
kiršlius
kovo 1-gegužės 15 d.,
salačius
balandžio 1-gegužės 15 d.,
žiobrius
gegužės 15-birželio 15 d.,
otus
gegužės 1-liepos 31 d.,
upėtakius
spalio 1-gruodžio 31 d.,
sykus
spalio 1-gruodžio 31 d.

Medžioti galima čia...

Šamas žiemą ir vasarą


DAUGIASERIJINIS STRAPSNIS
PIRMA SERIJA. MEDŽIOKLĖS PRAKTIKUMAS


,,ŠAMAI“

Jurij Batajev, Vitalij Lachtin ,,Vitalik M.“

ŠAMAS ŽIEMĄ IR VASARĄ

MEDŽIOJAME


Noriu iš karto perspėti: nepriimkite viską, kas žemiau parašyta už aksiomą, o taip pat nesiginčykite ir nepaneikite iki įsiutimo visa, kas parašyta. Ir tai ne todėl, kad aš kažko bijau, o tiesiog dėl to, kad ginčytis čia yra nenaudinga - mes visi medžiojame skirtingose vietose, skirtingomis sąlygomis, o taip pat skirtingas kiekvienos medžioklės būdas (nuo kvėpavimo iki prieigos prie žuvies), na ir svarbų vaidmenį vaidina įranga, jos lygis ir apmąstymas. Pavyzdžiui, pats medžiotojas nepastebi, kad barška ar girgžda jo ,,pakinktai", o tai ir duos, kad atbaidys didesnį būrį žuvų, o jis ginčysis iki įsiučio, kad šamas ar starkis naktį bailus, iš tikrųjų vaidina kaip tik tas faktorius, jo nepastebėtas, o ne žibinto šviesa. Kaip tik dėl to aš mėgstu tokią medžioklę, kai vienoje vietoje tuo pačiu metu į vandenį neria du-trys patikimi medžiotojai, o paskui pasidalina savo įspūdžiais.Tada yra daug mažiau savo stebėjimų klaidų apsirikimų. Visi žino situaciją, kai vienas išeina ir kalba: ,,Dykuma!”, o antrasis ,,išeikite degančiomis akimis ir vėriniu, kuris sukelia ,,pluksnos“ brolių ūminį nepilnavertiškumo priepuolį.“ Ir tai gali reikšti daug: gal oazę kažkas rado, o kažkas tik ,,muilui" tinka, bet ne į medžiotojus. O gal, tiesiog nėra laimingas.

Įvairios upės, įvairi hidrografija, žvejybos intensyvumo lygis, žuvų aktyvumas tuo metu, medžioklės metodai ir pobūdis, įranga ir jos ,,lygis" (tikrai ne kaina), medžioklių patirtis. Visa tai susipynę į neįsivaizduojamus derinius, suteikia šiek tiek kitokį vaizdą kiekvienam iš mūsų. Todėl man atrodo, jei pasidalini savo pastebėjimais (o tai tik jūsų asmeniniai pastebėjimai, kurie gali būti klaidingi), reikia kiek įmanoma tiksliau aprašyti visas sąlygas, susijusias su pastebėjimais.

Mano sąlygos, kuriose aš patyriau savo patirtį - Kijevo, Kanevo ir Kremenčiugo vandens saugyklos (mažose upėse ir tvenkiniuose aš nesu stiprus). Medžioklės dieną ir naktį santykiu 50-50, nors santykis keičiasi įvairiu metu, priklausomai nuo sezono ir asmeninio gyvenimo. Medžioklės buvo tekančiame vandenyje, melduose, po stogais, atlajose, užvartose ir paprastai plukdyme - trumpai tariant, visas asortimentas. Daugeliu atžvilgių mano pastebėjimai buvo papildyti ir sujungti su mano povandeninio ,,sensėjaus" Konstantinovo Genadijaus Grigorjevičiaus pastebėjimais ir žiniomis. Dabar atskirti ,,grynai mano" žinias nuo jo žinių yra neįmanoma, kaip neįmanoma nustatyti, kas vaike yra iš tėvų, o kas įgyta iš išorinio pasaulio. Ir įsigyta iš išorės bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo mūsų norų, pereina per mokytojų, duotą mums suvokimo ir vertinimo sistemą, bent jau pirmajame etape. Todėl straipsnis ir pastebėjimai - mūsų su juo, o ne tik mano.

Jei šitą straipsnį apie didelių ir mažų šamų ,,krepšelius" (,,krepšelis" - vienas priimtų iš Dniepro medžiotojų žieminių šamų susikaupimų pavadinimų, bet ir bet kokių žuvų susikaupimų) skaitys kitų sluoksnių žvejeliai, dusdami iš pavydo ir manydami, kad mes visi naikiname ir viską iš eilės, tai aš pasakysiu jiems iš karto: kad 95% jūs klystate. Įsivaizduokite, kad (neduok Dieve!) būtų ledas toje vietoje, kur aš asmeniškai neseniai radau didžiulį pulką mažų šamiukų. Per porą dienų būtume ištraukę viską iš ledo su meškerėmis ir būtume sakę, kad ,,paėmėme gerus šamiukus". Patys, atrodytų, neįsižeidžiantys spiningininkai ir meškeriotojai iš karto išveža žuvis maišais, nes pasisekė. Jūs pasakysite: ,,Ne visi!" Ir aš pasakysiu taip pat: ,,Ir mes, apgavikai, ne visi vienodi!" Išsigimėlių visur pakanka, tad gyvenkime draugiškai ir nereikia priskirti eilinio medžiotojo prie ,,mėsininko" kategorijos, kuriuo gali bet kuris žvejiokas. Aš nutolau, tik noriu užbėgti už akių kvailoms mintims ir tulžingiems atsiliepimams. Viename gerame ,,pingvinų" susibūrime ant ledo daugiau žmonių, nei medžiotojų Ukrainoje, ir per dieną kartais išneša daugiau nei vieną toną žuvies. Aš buvau ir ,,pingvinu", ir ,,lazdeliuotoju", ir su meškere mėgau paišdykauti - taip aš žinau, ką kalbu. Dabar tapo labai madinga kaltinti povandenininkus, tariamai traukiančius krepšius žuvies, ir kažkodėl beveik visi ,,pašaliečiai" laiko medžioklę kaip tik medžioklę su balionais. Taigi, medžioklė su balionais medžiotojams nepatinka ir tai yra brakonieriavimas, bausmės už kurią niekas dar nepakeitė. O žuvų gaudymo tipas (medžioklė – tai tik vienas iš žuvų gaudymo tipų) – niekaip neįsitraukia į gaudymo normas. Kiekvienoje šalyje savo normos ir taisyklės, nepažeidinėk - nebūsi baudžiamas. Neorganizuosime vienas kitam teismų, o bus, kaip sako vienas mano pažįstamas žuvininkystės inspektorius: ,,Kiekvienas atsakingas už save, ir savo kaltę. Ir tada bus tvarka".

Mano šamas svėrė - iki 70 kg, bet teko sutikti ir didesnių, tačiau jų sėkmė, patirtis ir noras gyventi nusvėrė mano patirtį ir godumą iki jų juodų sultingų kūnų. Jeigu kalbame apie paimtų ūsuočių skaičių - ne mažiau kaip 50-60 per metus (nuo 4-5 kg). Mažesnius galiu paimti arba atsitiktinai, arba kai ,,brolis Mitia miršta, prašo žuvienės". Išvažiavimų į medžioklę 2007 metais buvo 104. Ankstesniais metais mažiau, kažkur 70 per metus. Kartais savaitę namuose sėdi, o kartais tris dienas iš eilės po 5-10 valandų medžioji, para poilsio, ir vėl keletą dienų iš eilės. Trumpai tariant, vidutiniai rodikliai , bet pakanka tam, kad padarytume kokius nors pastebėjimus ir išvadas.

ŠAМAS žiemą


Metų pradžia, žiema. Asmeniškai aš žiemą rečiausiai sutinku ūsuotuosius. Renkasi šamai daugiausia ,,krepšelius", tačiau jie gali atrodyti visiškai skirtingai. Būna, kad jie guli nuvirtę vienas ant kito, o būna, kad dažnai sutinki šamiukus ant kokio nors vieno sklypelio. Į,,krepšelius" šamai susirenka vėlyvą rudenį, pradžioje susirinkdami į nedidelius pulkus. Aš asmeniškai nemačiau, bet kai aprašinėja reginį, kurį aš svajoju pamatyti – šamų pulko ėjimą. Ne tik žuvų gulėjimas netoli viena kitos, o jų persikėlimas dideliais susibūrimais, kur yra daugiau vandens. Judėjimas gal būt į žiemojimo vietas yra dėl kokios nors kitos pulko ,,sumanymo". Kaip, kur ir kodėl pulkas nusprendžia išplaukti - paslaptis. Nors šamai vis dar aktyvūs, matant medžiotojui, kaip visada, arčiau priplaukia mažesnieji šamiukai, o tie, kurie didesni, protingai laikosi atokiau. Vidutinė temperatūra, kai šamai pereina iš vienos būsenos į kitą – panašiai +10°C. Kiekvienas laipsnis geometrinėje progresijoje žemiau mažina šansą, kad sutiksite ūsuotuosius tokiose vietose. Kaip tik nuo +10-11°C aš pavasarį kartais sutinku šamiuką jau kažką kramtantį kažką vidutiniuose gyliuose, kur jis bus ir vasarą, ir rudenį. Žinoma, yra daug išimčių ir variantų, nes tai įtakoja įvairūs veiksniai: tai termofikacinių atominių elektrinių ,,šiltnamiai", šaltinių buvimas; vandens pašildymo bendras gylis ir greitis; vandens telkinio globali geografija ir kiti faktoriai.

Niekada nesutikau (ir negirdėjau), kad maži šamiukai būtų susimaišę su dideliais (tikrai, esant labai skirtingam svoriui) žiemojimo vietose. ,,Svorio pasiskirstymas" 15 kg+60 kg+100 kg - nesiskaito, tokio dydžio šamai gali ramiai būti kartu. Vietas žiemojimui jie kartais pasirenka tokias, kurios niekaip netelpa į žmonių priimtą ,,žiemojimo duobių" sąvoką. Kartais gali pasitaikyti žuvų ,,krepšiai" visai negiliai. Dažnai būna tokia situacija: didžiulė, plati duobė su vingiais, kliūtimis ir kitomis ,,žuvų erogeninėmis zonomis" - ir plikas vanduo". O prie duobės išėjimo/įėjimo į gylį gerokai mažiau, gali gulėti visa jų ,,diskoteka". Arba, pavyzdžiui, šalia išvartų guli jie trimis aukštais, o pačiuose vingiuose tuščia. Gali ir tarp smėlio ,,kopų" gulėti, tarp akmenų ir rąstų. Gulėdami ant smėlio jie išsidėsto tiek lygiagrečiai, tiek ir statmenai prie seklumos. Kartais gali kaboti vandens storymėje, bet taip pat, kaip visada, už kokios lazdos, smėlio krūvos, akmenų ir t.t.

Dėl elgesio gyvumo žiemą sutinkamas nuostabus nenuoseklumas
- nuo visiškos apatijos (įdomumui bandėme pakelti rankomis)
- beveik prie paviršiaus kai kurie supranta, ,,kad kažkas ne taip" ir deda į kojas pas mamą) iki vasaros, kol vėl nutiks neatsargus priėjimas ar nesėkmė. Kai prisiartina medžiotojas, vieni guli kaip mirę ir tik po šūvio gali parodyti tingų pasipriešinimą, o kiti padaro kažką neįtikėtino, gavę ,,geležtę" į šoną.

Asmeniškai aš nesutikau tikrai didžiulių šamų ,,krepšių", kaip matė kai kurie mano pažįstami - hektarai, susimaišę su sazanais, karšiais ir kitais povandeniniais žvėriūkščiais. Dideliuose ,,krepšiuose" šamas ne toks bailus, kaip būdamas vienas, bet labai retai sutinkami visiški vienišiai. Mažų aš beveik nesutikau po 2-3, tik didelius, o jei rasdavau, tai šimtus. Praėjusią žiemą radau tokį ,,krepšelį" - nėriau, lyg į košę iš gyvų šamiukų. Nuo 6-7 metrų gylio iki 12-14 metrų - ištisas ūsuotųjų verpetas, bet vis tiek dauguma jų gulėjo ant dugno. Maksimalus dydis, nepaisant, kad ilgai ieškojau, taip ir neįkvėpė iššauti: apie 4 kilogramus. Labai įdomu tai, kad su ūsais šnervėse nekuteno, kai atsitupi tyliai duobėje ant kelių. Priartėjo nedvejodami, juokingai ir jaudinančiai apčiupinėdami ,,kosmonautą" savo ūsais. Kai kurie iššliaužė iš savo slėptuvių su akivaizdžiu smalsumu.

Kiekvienos medžioklės metų jų vis mažėjo, palaipsniui išmigravo nežinoma kryptimi. Nuplaukdavau pas juos į svečius su ,,sensėjumi" pasigrožėti reginiu. Įdomu tai, kad jų kaimynai buvo maži sterkiukai (iki 1,5 kg maksimumas, daugiausia ,,mažiukai" apie 0,2-0,5 kg) dideliais kiekiais. Vasario ir kovo mėnesiais, kai jau būna, geras saulėtas oras jie gali palikti duobes, pasirodyti lyg ,,iš niekur" ir įsikurti netoliese prie išvartų. Kartais po lazda žmogaus rankos storio įstringa dešimčių šamiukų snukiai. Tie, kurie didesni, yra šiek tiek giliau, kartais kabo tiesiai po rąstu arba šalia pusiau vandenyje, o taip pat gali gulėti ant dugno. Smulkmė, kai artiniesi paskubomis metasi, kur papuola, vos ne po tavimi. Apskritai, žinoma, žiemą jų elgesys šimtą kartų vangesnis, nei bet kuriuo kitu metų laiku, gali prisileisti arčiau, kai yra net labai ryšku.

Asmeniškai aš negirdėjau ir nemačiau, kad šamą sutiktų žiemą po atlajomis, melduose ar žolių seklumose. Bet žinau iš nuogirdų, kad kai kuriuose vandens telkiniuose (kurie yra šiltesni, dėl AES ,,šiltnamių”) paima žiemą šamą giliuose melduose ir negyvos žolės nuosėdose. Prisimenu atvejį, kai vienas mano pažįstamas prisipažino, kad patį didžiausią šamą sumedžiojo žiemą 4 metrų gylyje ant pliko dugno - ant negyvos kriauklės, kur šalia nebuvo jokių nuolaužų, brūzgynų, seklumos, absoliučiai nieko, kas galėtų pritraukti žuvis. Tiesiog kriauklė, nuo kurios apima liūdesys net vasarą. Jis iš viso supainiojo jį su rąstu - pradėjo artėti, kad apžiūrėtų ir tik kai buvo visai arti suprato, kas iš tikrųjų guli prieš jį. Iki to atvejo šitas laimingasis įveikdavo ūsuotuosius po 110 kg, bet prieš šitą egzempliorių tie tiesiog išbluko. Paėmė jį gražiai – už sprando. Harpūnas įėjo tik trečdaliu - ir viskas, finite la komedija. Šautuvas buvo ,,Zelinka" 800 mm, 8 mm harpūnas, užpumpuotas iki 50-60 kg. Namuose harpūną reikėjo iškirsti iš stuburo kirviu, kuris buvo žmogaus šlaunies storio. Deja, tikslaus svorio taip jis ir nesužinojo. Nenoriai pasakė (tikriausiai tik, kad aš atstočiau): ,,Na, 180 tikriausiai buvo ..." O aš klausinėju: ,,O gal, ir 200 galėtų būti?!"



Jeigu kalbėsime apie maitinimosi aktyvumą žiemą, tai maitinasi jie, matyt, labai retai, bet ir tik atsitiktinai - nusižiovavo, na ir įtraukė į nasrus porą ,,fanerų", juk neišspjausi atgal. Labai reti žiemą šamo skrandyje, kada jį prapjauni, kažką galėtum rasti. Štai šamas pavasarį jau pradeda kaip suaugęs penėtis. Kartais 10 kg šamiuko skrandyje, gali būti 2-3 kg kriauklių su visokiomis priemaišomis (bet apie šamą pavasarį kalbėsime vėliau). Žmogus primąstė taisyklių, kurių šamas žiemą linkęs kuo mažiausiai laikytis, lyginant jį su kitomis žuvimis. Kam kaip, bet asmeniškai man rasti žiemą šamą sunkiau, nei kai kurias kitas žuvis, ir Dievui šlovė. Nors, gal būt, kai kuriems šamas žiemą – kaip atvira knyga, perskaityta iki skylių ir kruopščiai išstudijuota.

ŠAМAS pavasarį


Kaip rašiau aukščiau, daugiau ar mažiau šamas suaktyvėja (judėdamas, ne duobėse) kovo pradžioje. Bet taip, kad šamas kalendoriumi nesinaudoja, o labiau linkęs pasikliauti vandens temperatūra, tai reikia ,,orientuotis" kaip tik į šį komponentą. Aš visada po medžioklės užsirašau pastebėjimus į dienoraštį, pasižymiu visas oro sąlygas, ir patį svarbiausią - vandens temperatūrą. Temperatūrą rekomenduoju pažymėti pagal ,,tikrą", t.y. pagal specialų rankinį laikrodį arba echolotą. Įdomumui galima pažymėti kartu su šita temperatūra ir temperatūrą ,,moksliškai", tai yra pagal Hidrometcentrą. Štai vienas pavyzdys. Praėjusiais metais pirmą kartą ne žieminį šamiuką aš pašoviau balandžio pirmą dešimtadienį 4-5 metrų gylyje. Jis plaukė ramiai palei dugną savo ūsuotųjų reikalais. Matomumas buvo 3-4 metrai. Aš priatėjau prie jo, o jis net neatkreipė į mane dėmesio, plaukė sau, linksmai vietomis pakramtydamas kriaukles. Iš pradžių jis atrodė labai mažas, o kai priartėjau tapo aišku, kad jis neatitinka mano minimumo, kuris yra lygus 6 kg, todėl turėjau supažindinti jį su malonia sterkų kompanija, kuri buvo ant vėrinio, vienas iš kurių buvo net didesnis už jį. Vandens temperatūra +8,6°, šalnos ant žemės vis dar laikėsi. Pagavimo vieta – Kanevo vandens rezervuaras, ir ne farvateris, o toli nuo jo.

Pavasarį beveik visų šamų skrandžiuose galima rasti kriauklių ir kartais vėžių, žuvų aptinkama rečiau. Kiek aš suprantu, kad kriauklė - tai paprasčiausias, nereikalaujantis energijos, pašaras, geriausiai tinkantis žuvims, susilpnėjusioms po žiemos miego. Iš čia ir atsiradusi šamų pavasarinės medžioklės rūšis - ,,su kriaukle”. Jei šamo ieškai naktį, jis klaidžioja tose vietose, kur yra daug kriauklių. Dažniausiai galima rasti ne tik kanaluose ir duobėse, o prie pat krašto, prie išėjimų į seklumą, kur kaip tik 2-4 metrų gylyje ir auga kriauklės laukais. Dieną parasčiausiai šamai guli ant jų, net kartais nesivargina susiraityti ir kiek giliau nusileisti. Nepaisant žemos vandens temperatūros, šamai jau gana aktyvūs ir gali rimtai pasipriešinti. Net kai ir šaltas vanduo, galima užtikti labai padorių dydžių šamų. Pavyzdžiui, mano ,,Senseij" paėmė po manęs šamą, sveriantį 60 kg. Jo aprašymas yra panašiai toks: ,,Plaukiu pusiau vandenyje virš duobės. Matau - po manimi gero paėmimo pėdsakas, lėtai judu į drumzliną debesį (dugnas toje vietoje -. dumblas su moliu). Pradedu po truputį leistis, įsižiūrėdamas į drumzles. Kai priartėjau, pasirodo, kad ,,drumzlės” tai nuo šamų plaukimo – taip šamai lėtai ir palaipsniui juda išilgai dugno tiesiai po manimi ir su manimi tuo pačiu kursu. Pasižavėjau juo tam tikrą laiką ir iššoviau į kaklą". Nepaisant to, kad pataikiau į stuburą, šamiokas porą kartų pasitempė (tiesa, be ypatingo fanatizmo) lyg ruoštųsi atsigulti. Pasipriešinimas buvo labai aktyvus, aš pats asmeniškai padėjau vandenyje iš išorės pajudinti ietį, o jis laikė šamą, prispaudęs prie savęs nugara. Tokių atvejų, kai stambus šamas ,,lydi" medžiotoją, labai daug, bent jau pas mus. Aš labai dažnai imu stambius šamus, kurie patys priartėja prie manęs ,,savo iniciatyva", ir žuvų skaičių, kurios pačios priplaukia, tiesiog neįmanoma visko paaiškinti - gal tai dėl grybšnio technikos ar plaukimo stiliaus po vandeniu ir virš jo, aš nežinau.

Kiek mes nušovėme šamų naktį, niekada nepastebėjome, kad šamai nedrąsiai elgtųsi, kai pastebi šviesą. Tai būna ne tik pavasarį, bet apskritai per visus medžioklės sezonus ir įvairiose medžioklės vietose - žolėje, atlajose, melduose, farvateryje. Ir žibintus naudojame įvairių modelių su įvairiu galingumu ir lempų tipais. Medžioklės laikas taip pat buvo įvairus - nors tu pykšteli, nebijo jis šviesos ir viskas. Net priešingai: priartėja beveik visada, jei yra šalia. Aš kartais taip ir darau: pamatęs šamą, per sekundės dalis įvertinu jo ,,nusiteikimą", - jo judėjimo greitį ir kryptį. Sutikto šamo judėjimo kryptis – tai pagrindinis momentas, pagal kurį aš vertinu jo tolesnį elgesį, ir jau antra - greitis, kaip krypties komponentas. Nuo teisingo šio momento įvertinimo, pagal mano asmeninius pastebėjimus, daugiausia ir priklauso kovos baigtis. Sunku išanalizuoti iš šalies savo elgesį susitikus žuvį iki niuansų, bet aš specialiai užsiėmiau tokiu tikslu dar po iškilusių diskusijų dėl šamo ,,šviesofobijos" ir baimės. Gal, mano pastebėjimai kažkam bus naudingi.

Apskritai, kai aš pastebiu šamą (aišku, kad jis jau seniai pastebėjo mane, dar tik kaip naują objektą, o ne kaip grėsmę), aš iš karto nesąmoningai įvertinu jo elgesį. Daugumoje susitikimų jis priartėja prie manęs, kartais gana agresyviai (nepriklausomai nuo dydžio). Būdavo, kad šamas vos neatsitrenkia į žibintą. Aš turiu nuotrauką, kurioje šamas ,,prilėkė" ir stojo priešais kaip stovas, atstumas nuo snukio iki harpūno galiuko - tik pora centimetrų.

Jei matau, kad jis juda link manęs - visiškai sustoju. Bet sustoju taip, kad nereikia remtis kojomis ir rankomis, o tuo pačiu ir išskleisti plaukmenis. Jis pats padarys viską taip, kaip reikia. Kartais jis tiesiog gerai atsistoja, kai iššaunu, kartais ilgai ,,žiūri". Jausmai, pasakysiu aš jums, labai savotiški, kai priešais tave stovi išsiveržęs iš niekur šamiokas tokio dydžio, kai tu, kažką ten pat turi spręsti. Iššauti tiesiai į ,,kaktą" - reiškia žaisti rusišką ruletę taran/ne taran. Aš visada laukiu, niekada nešaunu tiesiai į ,,bokštą", neduok, Dieve ir jums tai daryti. Daugeliu atvejų šamas mesis į šoną. Aš manau, kad jis puikiai supranta, iš kur gavo kulką žemiau juosmens, ir tai patvirtinama tuo, kad reikia išvesti kuo greičiau nuo šviesos. Kaip tik nuo šviesos, o ne nuo medžiotojo. Bet pasitikėti jo ideologiniu sąmoningumu pasirenkant ,,starto" kryptį tikrai nerekomenduoju. Kodėl aš manau, kad jis bijo šviesos? Kadangi dažnai apvyniojęs ant ritės kiek tai lyno metrų, aš atsirasiu virš atsigulusio ant dugno šamo - nulis emocijų. Net trūkčiojant už lyno dažnai lieka be dėmesio. Tik įjungiu šviesą – e-ech, ėmė katucha vėl švilpauti!

Grįžkime prie šamo, kuris artinosi prie jūsų. Jei jis ramiai priartėjo prie tavęs ir apžiūrinėja – iš viso nekrutėkite, ypač žinant, kad iššaunant reikia padaryti kokius nors užsitęsusius ar triukšmingus kūno judesius. Vienintelis dalykas, ką aš darau - pasinaudodamas savo judėjimo inercijos likučiais, tai yra linktelėjimu, lengviausiu plaukmenų ir kūno posūkiu visą kūną nukreipiu taip, kad būtų lengviau šaudyti. Pavyzdžiui: jis juda palei dugną ir sustoja pora metrų ar metrą nuo jūsų kojų ir sustoja priešais. Jei dar yra kiek nors likusios inercijos judėti, aš be vienintelio staigaus judėjimo savo kūną nukreipiu į viršų (čia padeda šautuvas, prisegtas prie plūduro – aš visada galiu ,,pakilti", nesukurdamas turbulencijos) ir ramiai užplauksiu virš jo, šaunu iš viršaus.

Dažnai šamas nekreipia jokio dėmesio į mane (taip sakant, matomojo dėmesio). Juda toliau ten, kur ir judėjo, kai aš pamačiau jį. Čia viskas priklauso nuo greičio. Daugeliu atvejų man tas ramus lyg numatytas judėjimas ,,savo reikalais". Tokiu atveju, aš žiūriu, kur jis juda, ir aš judu jo kryptimi paskui jį, o ten, kur mes susikirsime, pagal mano spėliones. Taigi jis yra daug ramesnis ir, kaip paprastai, niekur nesuka ir neskuba. Kartais padaro puslankį, vis tik bandydamas priartėti kuo arčiau prie jūsų, o į atidų priartėjimą reaguoja daugiausia sustojimu. Svarbu geras priartėjimas, o ne jūsų mėšlungiškos pastangos virsti torpeda.

Pats sudėtiniausias variantas - kai šamas nuplaukia. Kartais aš aiškiai matau, kad jis nuplaukia, pakankamai prisižiūrėjęs į jus ir pavargęs nuo jūsų neskirto ,,dėmesio" jam. Arba ne tai, kad nuplaukia, o tiesiog jo judėjimo kryptis nesutinka su jūsų ir priartėjimas prie jūsų neįeina į jo planus. Tai pats blogiausias variantas, bet dar ne viskas prarasta (aš turėjau tokį atvejį, kai lengvai vydamasis visai beviltišką šamą, kaip paskutinis kvailys, atsitrenkiau į išvartas, jau taip, kad ir kriauklės į dugną nulėkė. Na ir kas? Šitas niekšas padarė staigų posūkį ir plaukia tiesiai po manimi, matyt, pažiūrėti, kas gi atsitiko.

Šiuo konkrečiu šamo nuplaukimu aš ištiesiu ranką su šautuvu kiek tik galima, tuo pačiu palaipsniui greitėju. Grybšnis griežtai nuo klubo, bet ne staigus nuo kelio. Jokių staigių mostų rankomis (aš pastebėjau, kad kaip tik tokie staigūs posūkiai gąsdina žuvis) – ir paskui jį. Paprastai man pavyksta pasivyti šamą. Jis arba visai sustos (skaityk, kad jau jūsų) ir jūs galėsite tiksliai iššauti, arba jis panerdamas dings. Kai jis nuplaukia staigiu posūkiu net nesistenkite jo pavyti, tai ir beprasmiška, ir labai pavojinga. Pavojinga – nes, jūs esate ,,ant krašto" nuo nuostabios žuvies, blaiviai neįvertinate savo būklės, vydamiesi iš karto išnaudojate deguonies likučius ir baisiausia - nepastebimai. Visą laiką atrodys: na, dar šiek tiek - ir viskas! Dar pusę metro, ir jau galima šaudyti! Tokios gaudynės gali baigtis ašaromis ne šamui, bet jums. Bet ir šūvis besivejant, atsitiktinis – tai, bent mažiausiai nepagarba žuviai ir pačiam sau. Neleiskite be tikslo žūti būtybei, išaugusiai iki tokių proporcijų, ir amžiumi vyresnei nei jūs. Tokiu atveju iš karto stop – ir į viršų. Toliau minimumas (jei bėglio dydis to vertas) 3-5 kartus neri į tą pačią vietą. Turi nejudėti iš viso, kai gulėsi. ,,Nešaudyti" vandens iš vamzdžio, pakilimo veiksmai turi būti - labai tvarkingi ir lygūs. Jei neriate su ,,antsnukiu" ir jūs negalite išspjauti vamzdelio, tai vandenį reikia išpūsti, visiškai pakėlus galvą virš vandens. Tada šansas paimti jį ,,už žiaunų" labai padidėja. Kuo didesnis šamas, tuo smalsiau, be to jis gana drąsiai gina savo teritoriją. Atminkite, kad jis neturi natūralių priešų gamtoje, ir jis nuplaukia – tik dėl to, kad išsigando ir dėl atavistinių kūdikystės ,,baimių". Reikia naudotis ne savo jėga, o savo silpnumu – tai vienas iš kompetentingo kario principų. Veikia būdas: tiek dieną, tiek naktį. Jei gulėjimas ant dugno nedavė rezultato, labai lėtai pereikite į tą pusę, kur jis nuplaukė, ir būkite pasiruošę šauti bet kurią sekundę- jis gali priartėti iš bet kurios pusės. Man pasitaikė atvejų, kai pradėdavau kilti po gulėjimo, aš akies kraštu pastebėjau didžiulį balzganą pilvą virš savo galvos. Kol aš gulėjau ant dugno ir dairiausi aplink, jis visai ramiai kabojo virš manęs. Ne plaukė, bet tikrai stovėjo.

,,Kriauklės” medžioklė dieną paprastai reikalauja šiek tiek daugiau atsargumo, nei įprasta, nes kaip tik šamai dažniausiai tiesiog guli ant pliko dugno, ant tų pačių kriauklių, ir jis bailesnis atviroje vietoje, kaip ir bet kokia žuvis. Pavasarį šamus, žinoma, galima rasti ne tik ant kriauklių, bet ir farvaterio šlaituose, seklumose ir t.t. Dažnai galima rasti jį dieną seklumose prie gerų duobių, kartais gulinčius galva į viršų, prie pat duobės, bet jau ne negiliai, o arčiau prie išplaukimo iš duobės. Artėjant vasarai, šamas darosi vis aktyvesnis, ir jį galima rasti, ypač naktį, bet kur, šamas tikrai visur esanti žuvis.

Kai vanduo sušyla maždaug iki + 12-14°C temperatūros visame vandens telkinyje galima pabandyti jo paieškoti jau atlajose ir šalia jų (nepainioti su stogais, kurių laikas yra link rudens). Atlajos (slankus gruntas) – išplauti meldų šakniastiebiai, kartais ištisais masyvais, ant jų vėliau išauga įvairi žalioji bjaurybė, kurių dėka juos galima matyti iš tolo. Kartais atlajos viršus apauga vandens mėtomis. Dažnai taip prisikvėpuoji, kad net verčia iš koto, plius dar pelkių dujos, kurios sklinda iš pajudinto dumblo. Tiesiog dainuok!

Aš įsitikinęs, kad pradžioje šamą į atlają pritraukia ne neršto problemos, o neršianti ten kuoja prieš šamo nerštą. Ją jis tiesiog neįtikėtinai sutrypia, ir pirmasis požymis, kad šamai buvo – miriadai kuojų, lekiančių kaip pasiutusių tarakonų po jais. Visada tokioje vietoje bus nors lengva tėkmė, matoma kaip juda atlajos dumblo šaknys. Vietos be srauto (paprastai su puikiu skaidrumu, bet ,,kurčios") - mirusi zona, nepaisant patraukliausių urvų ir išgraužų. O nedidelė išgrauža po meldais, bet atšakoje su srautu gali duoti gerą ,,rąstą" vėriniui.



Užeiti į atlają reikia labai atsargiai. Bet ir medžioklė po slankiu gruntu, mano supratimu - yra pati sudėtingiausia ir pavojingiausia, nepaisant, nors ir mažas gylis. Ir medžiotojų, kvalifikuotai ir sėkmingai sugebančių medžioti atlajose ir dažnai stoguose, labai mažai. Kritinėse situacijose su nelaimingais atsitikimais kaip tik labiau tikėtina, kad jie patenka. Kai kurie piktadariai kartais paniekinamai numetia tas medžiokles į ,,lošėjų" kategoriją, bet dažnai meta dėl to, nes jie patys bijo eiti ten, arba medžioti ten nesiseka. Tiesiog paniekinamai pasakyti per pusę lūpų: ,,Tai ne medžioklė!", nei išmokti paimti žuvis čia. Bet man, kartojuosi, tai ir yra tikra medžioklė. Tai ne vandens telkinių išsiliejimuose rasti miegantį šamą užvartose ir nuteisti ,,aukščiausiu mastu." Čia viskas yra ne jūsų pusėje - ir pačių atlajų pavojus, ir tai, kad priartėti ramiai yra gana sunku, ir kova su didele žuvimi uždaroje erdvėje, kai dažnai kulka atsimuša į būtybę daug didesnio svorio nei jūs, bet ir drąsesnio savo stichijoje. Po šūvio nepraeinami dumblynai, šalia sužeista plaukianti žuvis su jūsų aštraus plieno gabalu, uždara erdvė, neįmanoma galimybė tiesiog iš karto išplaukti ir pakvėpuoti, kaip jums norisi - visa tai vis tik neperveda medžioklės į tų užsiėmimų kategoriją, kurie pamalonins jūsų draudimo bendrovę.

Prieš leisdamasis po gruntu aš būtinai prieš tai paguliu. Dažnai jis pats išlenda priešais - jis gina savo maisto ir gyvenamojo ploto teritoriją, bet ir smalsumas užima savo vietą. Tai jo teritorija, kur jis vėliau spręs savo giminės pratęsimo klausimus, tai kad kova tarp ūsuotųjų dėl gerų vietų nerštui ir maitinimuisi, be abejo, visada rimta. Ant manęs, pavyzdžiui, jau ne kartą šamai užpuolė, ar labai agresyviai ir neramiai plaukė šalia. Užeiti būtinai reikia prieš srovę, nes kitaip per porą sekundžių viskas taip susidrums, kad šautuvo nematysi, o ką jau kalbėti apie šamą. Jei atlajų eilė ilga, tai jūs sudrumsite visą vandenį. Kaip taisyklė, pro liūną nepranersi vienu nėrimu, yra tokios ,,katakombos", per kurias aš pralendu tik per valandą, todėl sukeltas drumzles turėtų nunešti atgal, o ne judėjimo kryptimi.

Tai neapsakomai žavingas reginys, kai iš kuojų spiečiaus, visiškoje tamsoje, uždaroje erdvėje staiga pasirodo milžiniškas ,,piemens" siluetas. Ir kiek aš pastebiu, mažos žuvys jo visiškai nebijo, o dažnai, priešingai, sukasi būriais aplink tą vietą, kur jis stovi kartais net nejudėdamas. Nejudėti gali kiek reikia ir bet kur, darydamas tikrai pačias keisčiausias pozas - tiesiog nesitikėkite iš karto pamatyti kabantį pusiau vandenyje, šonu į jus, pasirengusį ramiai priimti jūsų įsiterpimą į jo tolimesnę ateitį. Dažnai pasitaikė atvejų, kai aš neriu ir pamatau išsiveržiantį iš atviro vandens tiesiai į mane šamą, matyt, manantį, kad pamatė ,,konkurentą", bet kada artėja nerštas, tikriausiai, įsimaišo ir kitas jausmas, apie kurį mums geriau net ir negalvoti. Jis gali pasislėpti giliai tamsiuose melduose už pačio masyvo, gali gulėti ant dugno, po gruntu, ar šalia (sudėtinga situacija, aš vadinu tokius asmenis ,,sargais", bet tai, kaip paprastai, trinti ,,pipirai"). Taip pat gali pasislėpti pačio grunto masyve, tarp susipynusių šakniastiebių arba gulėti pačioje giliausioje vietoje – ten, kur jis jau baigiasi. Paimtas maitinimosi vietoje šamas gali būti pakeistas kitu, jau pakeliui atgal ,,į bazę". Gerai apšildytose mažose pratakose/išsiliejimuose jis pasirodo, kai vandens telkinio bendra temperatūra jau yra +12-14°C, o ant rankos termometras rodys 2-5 laipsnio daugiau, nei visame vandens telkinyje.

Gegužę, žinant vietas galima sutikti ūsuotuosius draudžiamose vietose, nes, tarp kitko, ir savanorius, ir vandens policiją, ir kartais net inspekciją. Pasitaiko egzempliorių - mama neliūdėk, ant ,,vėrinio" pakabinsite – taip iki rudens kapstysitės po teismus! Taigi, kad, broliai, tuo metu einame į parduotuvę pirkti fotoaparatų ir fotografuojame žuvų pornografiją ,,Šamų nerštas", kad patys nebūtume pagrindiniais filmo ,,Hemorojus ir kaip su juo kovoti" veikėjais.

Kaip jau minėjau anksčiau, šamas kartais elgiasi agresyviai. Ant manęs šamai keletą
kartų užpuolė, ir dydžio jie buvo normalaus. Jei jis nebuvo išgąsdintas, tai jis priartėja nedvejodamas. Štai, pavyzdžiui, mes su draugu medžiojome, ir jis ėjo viena pratakos puse, o aš kita. Po penkiasdešimties metrų aš nusileidau į didžiulį grunto masyvą su srautu po juo, su geru kalvotu dugnu, išgraužomis. Iš karto supratau: turi būti šamas! Pradėjau pastebėti, perėjęs trečdalį masyvo, kad vietomis yra daug tankesnių drumzlių iš šviežiai pakelto dumblo. Aš pajutau, kad Jis yra kažkur netoliese. Matomumas buvo labai blogas (iki 0,5 metro), todėl buvo tik vienas šansas - eiti ,,į atrėmimą", neišgąsdinus. Ir štai eilinio poilsio metu ,,lange" jaučiu smūgį į šoną! Viskas viduje apsivertė, iš karto prisistato koks nors ,,Vasilijus Tiorkinas”, laikantis mane kaip taikinį, o antra mintis buvo apie tai, kad draugas pastūmėjo, kad aš pats ant vėrinio nepakabinčiau. Aš pašūkavau virš atlajų -tyla. Trumpai tariant, aš pradėjau tiesiai vienoje vietoje gulinėti. Kiekvieno lėto kritimo metu į dugną (aš visada atlajose medžioju kaip tik su neigiamu plūdrumu, kad pilnai įkvėpčiau lengvai neapsemtas, arba tokiu paskaičiavimu, kad apsemtų po pirmojo šamiuko ant vėrinio) matau besisklaidančio dumblo rutulus ir jaučiu kaip kažkas juda šalia, kartais pabado mane. Tik trečiu- ketvirtu panirimu į mane staigiai, tiesiai snukiu į ,,Vegą", išskrido šamo snukis su pusiau atvira burna. Momentinis šūvis (prisipažįstu, šoviau tiesiai į snukį ir iš karto įbedžiau veidą kauke žemyn). Harpūnas, kaip vėliau pasirodė, jau pateko į sprandą. ,,Vaikino” reakcija buvo aukštumoje, tik ištampyti nervai ir pasiruošimas šauti iš karto pateikė man pranašumą. Po poros sekundžių jis apsuko mane mano paties lynu visiškoje tamsoje ir nutempė į išorę. Aš nesipriešinau, net padėjau jam tokiai kilniai pradžiai ir, atsiradęs laisvėje, nedelsiant griebiausi atlajų, pritvirtinau šautuvą ir tik tada apraminau agresorių. Jausmai buvo juokingi, aš sakau jums. Menkiausia panika galėjo kainuoti gyvybę.

Kuo giliau, tuo masyvesnė atlaja, jei yra srautas po ja, tuo labiau tikėtina, kad gali susitikti su šamu, tarp kitko, ir savo mirtimi. Ir tai be menkiausių pokštų. Naujokams šiuo atveju tai geriau visai nelįsti - tai mano primygtinas patarimas. O atlajos naktį - tai apskritai ,,gulbės giesmė", ta giesmė, kuri gali būti paskutinė. Kaip pavyzdį pateiksiu kąsnelį iš mano posto Chrustal Groto bendravimo svetainės, mano karti ,,žaidimo" su naktinėmis atlajomis patirtis.

Tai buvo šį pavasarį viename negiliame (iki trijų metrų) užutėkyje. Sugundė eiti į medžioklę neblogas matomumas pavasarį ir tai, kad buvo geros atlajos. Iš medžioklės tikėjausi ne tiek žuvies, kiek norėjau paplaukioti, o svarbiausia - pirmą kartą naktį pastebėti šamo elgesį, kuris pateko į atlajas. Pažiūrėti, ar jis išplaukia naktį į atviras vietas, kur ir kaip guli, stovi, kabo, ir kitas jo ,,erotikas". Šioje medžioklėje buvo įdomus epizodas kaip tik nakties tema ir susijusi su šamo bailumu dėl šviesos. Plaukiu aš palei gilius retus meldus prie šventųjų atlajų, šviečiu žibintu į priekį ir į šonus. Labai daug stambių karpių, raudžių, kuojų. Staiga veido lygyje pusiau vandenyje priplaukia prie manęs ir sustoja karosas šiek tiek didesnis nei 1 kg. Žiūriu į jį ir galvoju, šauti ar ne, lyg ir pagrindinis tikslas - šamas. Ir čia akimoju su aštriu garsu, panašiu į gurguliavimą, kai kvaksi šamas, viskas sprogsta prieš akis. Koks fejerverkas iš vandens sūkurių, karosų žvynų ir mano adrenalino. Pasakyti, kad aš sudrebėjau – tai nieko nepasakyti. Pora sekundžių - ir karosas kažkokiu tai stebuklingu būdu virto stovinčiu 20 centimetrų atstumu nuo mano kaukės šamu 10 kg! Iš šamo nasrų su priešmirtiniu liūdesiu žvelgė į mane karoso akys. Šamas visiškai ramiai stovėjo ir lėtai rijo karosą toliau, jo kūną jau lėčiau, bet dar šiek tiek jis judėjo iš inercijos. Iš tikrųjų, man buvo gaila karoso, na ir – patys suprantate, kas nutiko toliau. Aš juk sakiau aukščiau, kiek svėrė šamas.

Tada aš pradėjau suktis prie atlajų, palaipsniui nerdavau į jas, šalia gulėdavau ir t.t. Ir štai įlindau puse korpuso po vienu spalvingu aukštu dribsmėliu su tėkme po juo – tokia, kaip reikiant. Matau lengvose drumzlėse, kurias sukėlė ,,šeimininkas”, jo uodegos fragmentą. 100% įvertinti tikrą dydį negaliu, nes kaip į kairę, taip ir į dešinę viskas dingsta, bet pagal aukštį suprantu – reikia arba šauti, arba geriau nešauti visai, tuo labiau prieš veidą – pati uodegos pradžia. Pradedu lėtai judėti, nepriartėdamas daugiau prie jo, į jo galvos pusę. Šamiokas ir iki mano priėjimo nebuvo vietoje, o lengvai judėjo. Aš vamzdeliu (vis tik naktis) vos vos liečiu dribsmėlio viršų, ,,šeimininkas” greitėja, bet nenuplaukia ,,startu". Aš paskui jį, jis – nuo manęs, aš vėl paskui jį, o jis vėl nuo manęs. Matau aš jį prie ribos, jis ir nelabai bėga, paprasčiausiai sau juda, bet aš žinau, kad jei pagreitės tokiu momentu, tai nusileidimas bus beveik neabejotinai. Ištraukiu įpriekį ranką, pats išlendu, padarau sklandų atsispyrimą plaukmenimis, suspėju apžiūrėti jį ir tą vietą, kur galima šaudyti. Tačiau jis daro nestaigų, bet pakankamą, kad aš nespėjau turbūt net iššauti, posūkį, savo ruožtu, jau akivaizdžiai jausdamas, kad aš jam nepatinku. Aš nusprendžiau grįžti ir eiti iš naujo į svečius, jau pasiruošęs kruopščiau. Aš tai nusprendžiau atgal, bet per sekundės dalį suprantu, kad sąvoka ,,atgal" man buvo abstrakti. Dėl mūsų ,,šokių" visur buvo drumzlina. Drumzlės po pačiu stogu. Pasišviečiu ,,Vega" į viršų tikėdamas rasti ,,langą", kurį net, kai ir vos matosi dieną visada rasi, na ir į šviesą visada išeisi. Apšviečiu – tik susipynusias šaknis kavos tirščiuose ir viskas. Aš žinau, kad čia dribsmėlis kietas, ne iš tų, kurį suplėšysi rankomis ar pramuši vamzdžiu, dribsmėlis pusę metro storio. Pasuku po savimi kojas, kad galėčiau atsistoti ir kaip nors pakelti dribsmėlį. ,,Vega" jau nieko neapšviečia, baisios drumzlės. Dar prieš pat akis matau tik pakelto dumblo ir šaknų aureolę, širdis taip daužosi gerklėje, kad atrodo, štai štai tuoj nuo veido nulėks kaukė, o ant adrenalino galima bus iškepti visą šamą. Pradedu kelti dribsmėlį, bet kojos nuslysta iki pat klubų į dumblą. Jaučiu, kad plaukmenų galiukai liečia dubenį ir slysta nuo kojų. Tai reiškia, kad situacija yra tokia: aš panašiai iki juosmens stoviu, kaip užantspauduotas tankiame dumble, o virš manęs puse metro dribsmėlio, kuris mane čia ir įspaudė, apgyvendinęs ir įkalęs mane į purvą, tarsi vinį į supuvusią lentą. Iš paskutinių jėgų imu kaire ranka ,,burbuliatorių" ir bandau pramušti ranka ir vamzdžiu dribsmėlį, tačiau, kaip sako mano ,,senseij", ,,o jums štai tik tiek, Petrovskio gamykla". Pramušti-tai pramušau, bet galva atsirėmiau į dribsmėlį, o vamzdis dar tik pusiaukelėje į orą... Kaip toptelėjo tas sprendimas, išgelbėjęs man gyvybę, nežinau, viskas įvyko automatiškai. Ištraukiu smūgiu abi rankas, prispausdęs jas vieną prie kitos. Rankomis pramušiau dribsmėlį, vienu metu perplėšiau jį ir ropščiuosi į viršų. Aš aiškiai supratau: kad antrojo bandymo nebus. Nuo to, galbūt, meldai ir šaknys sprogo, kaip supuvę siūlai. Maža to, atsikračiau plaukmenų, sudraskiau po velnių kaukę ir jau iki juosmens išskridau iš nelaisvės ... Kaip paskui ieškojau kaukės, plaukmenų (kiekvieną traukiau iš dumblo po du-tris kartus iš eilės panerdamas) ir šautuvas - tai atskira istorija. Medžioklė po stogais ir atlajomis man tikrai nebuvo pirmas kartas, aš visada jaučiausi jose, kaip žuvis vandenyje ir galėčiau paimti žuvį, net, jei ir yra blogas matomumas. Tai yra patirties turėjau ir vyliausi, kad pakankamai. Štai taip parodė man gyvenimas, kad tokios atlajos naktį, pateikė pamoką. Aš rašau be pagražinimų ir visiškai suvokdamas tai, koks aš kvailys buvau - neapgalvojau visų niuansų, lindau ten naktį. Duok, Dieve, kad mano patirtis padėtų kam nors išvengti panašių atvejų.



Apskritai, iki birželio vidurio susitikti šamą po atlajomis galima, po to atlajos paauga, daugelis pasidengia įvairia žole ir dažnai ,,miršta". Pats neršto karštis – kai vanduo sušyla iki + 18-20°C (pagal vandens telkinio bendrojo fono temperatūrą, mažesnėse atlajų vietose vanduo bus šiltesnis). Beje, mėgėjai paspėlioti apie neršto laiką: esant tinkamiems įgūdžiams ir žinioms apie kai kuriuos niuansus, kaip pagauti žuvis nėra problema, kaip iki, taip ir po oficialaus draudimo.

Pavasarį galima užtikti šamą ir tiesiog žolėje, pratakose, kur yra tėkmė, ypač per pirmąjį laikotarpį, kai net ir po atlajomis jų nėra. Galima rasti ir tam tikruose melduose - giliuose, kur gera tėkmė, kur galima nusileisti į dešimties metrų gylį. Nesu girdėjęs, kad didelių ten būtų nušovę, bet ir ne visi medžiotojai žino, kur ir kaip jis būna melduose pavasarį. Šamas vis dar atsigula pratakose, kur yra palinkusių meldų į vandens pusę, lyg tai būtų savotiškos slėptuvės. Bet ir vėl reikia, kad būtų tėkmė ir dar kartą tėkmė. Būdamas ,,lizde" šamas tampa atsargiau agresyvus. Norėdamas išspręsti savo neršto problemas išsirausia krūtinės pelekais duobes pagal tą patį lizdą. Mačiau juos ir poromis šalia tokių vietų, besisukiojančius vienas apie kitą, žavėjausi beveik iki užtemimo ir tyliai nueidavau.

Aš jau tris metus svajoju, kaip nors pamatyti ,,tėvelį", kuris išrausia tokio dydžio duobę, kad aš pats įėjęs į ją telpu visu ūgiu su plaukmenimis ir ištiesta ranka, o gylis buvo apie vieną metrą. Jis aiškiai suprato, kas yra medžiotojas, nes iš daugelio bandymų man pasisekė pamatyti tik siluetą, kuris uždengė properšą nuo apačios iki viršaus (atlajos aukštis maždaug 1,2-1,5 m). Kai aš tai pamačiau, mano rankos net atšalo. Paskui sekė tokios jėgos startas, kad mane iš po atlajos vos neišmetė. Širdis daužėsi dešimt minučių.

Visai neseniai radome mirusių nemažų matmenų šamų tiesiog po atlajomis, be žaizdų ir ligos požymių, visai ,,šviežių". Esu įsitikinęs – kad tai ultragarso arba ,,elektrikų" darbas. Bet ir tinklais netikusi liaudis apraizgo atlajas (nors šamas labai retai į juos pakliūna). Kartais puse medžioklės pjaustai tinklus, o ne medžioji, taip, kad ir pats neišlįsi, o ką jau šamas. Kartais didelis šamas įsikuria užvartų duobėse prie vandens telkinio farvaterių. Čia jis yra atsargesnis ir baikštus, nei atlajos ir meldų masyvuose. Porą kartų aš sutikau ant molio ir kriauklių dugno tarp rąstų ir išvartų panašų lizdą - jis taip pat yra atsargesnis tokiose vietose.

O apskritai, leiskite jiems ramiai neršti, nežiūrint į jūsų ,,hantero- nesilaikymą”. Bet ir pavojus gauti harpūną į užpakalį po atlajomis, aš žiūriu, kaip kasmet didėja atsiradusių ,,lachmandėjų" skaičius, lupančių visus ir viską, šaudančius į Hamleto šešėlius ir į savo plaukmenis atsitiktinai, aiškiai neįvertinę, kas iš viso prieš juos, ir kaip reikiant nenusitaikę, kad tik bet ką nudėti. Taigi, jaunime, kurie esate drąsūs, bet užsispyrę, prisiminkite, leisdamiesi po atlaja: šviesa ,,tunelio gale" gali pasirodyti medžioklės žibinto šviesa, kuri lyg ir bus jau tikra šviesa tunelio gale. Visi buvome naujokai, aš suprantu, bet kol dar nepraradote noro malti viską iš eilės, kol neatsiras tam tikras šaltakraujiškumas matant dideles žuvis, nelįskite ir netrukdykite šamui, nerizikuokite savo naujais ir, duok Dieve, visais hidridais.

Pirmos serijos pabaiga

Dėl straipsnių vertimo sutikimo esame dėkingi turbūt didžiausiam žurnalui apie povandeninę žūklę "Мир подводной охоты".

Klubo Neriam administracija

Komentarai
Komentarų neparašyta.
Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nėra reitingų.
Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo
Atsitikitinis vaizdelis


Varžybos Neriam taurė 2015
Batimetriniai žemėlapiai
Šaukykla
Jei norite rašyti žinutes, turite prisijungti.

zebai11  
2022/07/07/ 17:25:51
kuršių mariose galima povandeninė žvejyba?

GintarasGVE  
2022/04/15/ 12:55:55
12. Povandeninė žvejyba leidžiama Baltijos jūros priekrantėje, išskyrus rekreacines zonas. Kas gali paaiškinti, kur prasideda ir kur baigiasi rekreacinė zona pajūryje?

GintarasGVE  
2022/04/15/ 12:54:08
Gal kas radote galimybių užsiimti povandenine medžiokle vakarų lietuvos dalyje?

GintarasGVE  
2022/04/15/ 12:53:58
Gal kas radote galimybių užsiimti povandenine medžiokle vakarų lietuvos dalyje?

doncas  
2020/07/17/ 00:03:34
Sveiki. Gal kam didelės dėžės šaldytiems trofėjams, kas į Norgę važinėja. Polistirolas, išorė 118× 78× 78,5 cm. Sienelė 8 cm. Dangtis irgi 8 cm storio. Kaunas. 20 pinigų.

Rodyti daugiau pranešimu
Naujausios nuotraukos
Norvegija 2020
Norvegija 2020
2020/11/03/ 08:48:21

Vienos Norvegijos istorija apie klubo išvyką
Vienos Norvegijos is...
2019/10/24/ 00:08:00

Vienos Norvegijos istorija apie klubo išvyką
Vienos Norvegijos is...
2019/10/24/ 00:07:07

Apklausa
Kaip dažnai medžiojate?

Kelis kartus per savaitę sezono metu

Kartą per savaitę sezono metu

Kartą per mėnesį sezono metu

Kartą, du sezono metu

Norėdamas balsuoti turite prisijungti.

Rezultatai
Komentarai : 0
Apklausų archyvas
Lietuvos žemėlapis
Skaitliukas
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Google Analytics
Google +
„Povandeninė žūklė
© Povandeninės medžioklės klubas 2007-2022
Povandeninė žūklė - viskas apie tai!

Bet kokią informaciją kopijuoti yra griežtai draudžiama be administracijos sutikimo